kaip elgtis su vaikais

Tėvai, bandydami susidoroti su skyrybomis ir jų pasekmėmis, ne visada žino, ką, kaip ir kada daryti. Vienas iš dažniausiai kylančių klausimų skiriantis – kas bus su vaikais, ką mes dėl jų galime padaryti? Mūsų atsakymas – paprastas. Būkite su jais ir bendraukite. To vaikams reikia.

Nuo ko pradėti?

1. Pasirūpinkite savimi

Skyrybos sunkios yra ne tik vaikams, bet ir suaugusiems žmonėms. Labai dažnai išsiskyrę tėvai serga depresija, kuri paliečia ne tik juos pačius, bet turi įtakos ir jų vaiko (-ų) emocinei būsenai, jo (jų) gyvenimo kokybei. Jei patys nesugebėsite susidoroti su užgriuvusiais išgyvenimais, drąsiai kreipkitės pagalbos į artimuosius, specialistus. Negalėdami pasirūpinti savimi, negalėsite tinkamai pasirūpinti ir savo vaiku (-ais).

2. Ar sakyti vaikui apie skyrybas?

Reikia pasakyti, kas atsitiko. ♦ Jei įmanoma, su vaiku turėtumėte kalbėti abu. ♦ Paaiškinkite vaikui, kodėl priėmėte tokį sprendimą. Jūsų skyrybų priežasties paaiškinimas turi būti iš anksto aptartas ir sutapti, ypač jei apie skyrybas kalbėsitės ne kartu, o kiekvienas atskirai. ♦ Nemeluokite, pasakokite tik tai, kas būtų būtina ir suprantama jūsų amžiaus vaikui (nuo kada nebegyvensite kartu, kur ir su kuo gyvens vaikas, kur gyvens kitas iš tėvų, viskas, kas susiję su vaiko kasdienybe). ♦ Stenkitės vengti pažadų ar suteikti vilčių, pavyzdžiui, savo elgesiu, jog skyrybos gali ir neįvykti. ♦ Būtinai pabrėžkite, kad tėvų sprendimas – gyventi atskirai, o vaikas jau nieko negali pakeisti. Kalbėdami su vaiku, venkite vienas kito įžeidinėjimo ar kaltinimų!

3. Apie skyrybas reikia pasakyti net labai mažiems vaikams

Apie skyrybas reikia pasakyti net labai mažiems vaikams. Svarbu parinkti jiems suprantamus žodžius. Nemeluokite, kad tėvelis ar mamytė išvyko į ilgą kelionę ar pan.

4. Apie sprendimą skirtis parneškite vaikui laiku

Apie sprendimą skirtis parneškite vaikui laiku ir tik tada, kai jau sprendimas skirtis tikrai priimtas ir nebesvarstomas. Venkite kraštutinumų, nelaukite paskutinės minutės, kai vienas iš tėvų jau gyvens atskirai. Taip pat venkite barnių metu, kuriuos girdi vaikai, vienas kitam grasinti skyrybomis. Jums tai gali būti kaip emocijų išreiškimo būdas, o vaikui – reali grėsmė.

5. Pasirenkite priimti vaiko reakcijas, emocijas

Pasirenkite priimti vaiko reakcijas, emocijas (pyktį, susijaudinimą, ašaras). Leiskite vaikui parodyti, kaip jis jaučiasi, nekritikuokite ir neignoruokite. Aptarkite kilusius jausmus, parodykite, kad suprantate. Net 3–5 m. vaikus skatinkite kalbėti, kaip jie jaučiasi. Nenustebkite, vaikai gali jausti ne tik pyktį ir baimę, bet ir gėdą. Gali būti, kad jūsų vaiko (ypač, jei jis yra pradinukas) draugai gali net nežinoti, jog jų draugo tėtis ir mama gyvena atskirai, nes jis tai slepia, pasakoja, kaip smagiai visi kartu leidžia savaitgalius ar atostogas.

6. Būtinai pasakykite, kad skyrybos – jūsų sprendimas

Būtinai pasakykite, kad skyrybos – jūsų sprendimas, nesusijęs su vaiku. Pasakykite, kad ne jo kaltė, jog jūs skiriatės. Tai padaryti būtina, nes 4–5 m. vaikai linkę atsakomybę už skyrybas prisiimti sau.

7. Kartu su vaiku kalbėkite apie ateities planus

Kartu su vaiku kalbėkite apie ateities planus – tiek apie artimus (kas netrukus įvyks, ko jam tikėtis), tiek apie tolimus (kur gyvensite, su kuo vaikas gyvens, kas dar kartu gyvens, kaip planuosite pasimatymus su kartu negyvenančiu tėčiu, kokiu būdu bendrausite (telefonu, internetu ir pan.), ar lankys tą pačia mokyklą, ar bendraus su seneliais ir t. t.). Dar nežinomus klausimus pažadėkite aptarti vėliau (sutarkite dieną), kai paaiškės aplinkybės. Su paaugliais galite aptarti ir tai, su kuriuo iš tėvų norima gyventi.

8. Dar kartą patikinkite, kad tėvai su vaikais nesiskiria

Dar kartą patikinkite, kad tėvai su vaikais nesiskiria. Jūs kartu nebegyvensite, nebūsite vyras ir žmona, tačiau liksite vaikui mama ir tėčiu. Vaikui po skyrybų labai svarbu matytis su abiem tėvais, žinoti, kad abiejų yra mylimas, taip vaikas jaučiasi saugesnis. Ypač 6–11 m. amžiaus vaikams svarbu žinoti, kad tėtis ir mama, net ir po skyrybų, jo nepaliks. Jei įmanoma, skatinkite vaiką (-us) bendrauti su tėvu / mama, palaikyti su juo / ja ryšius (išskyrus atvejus, kai bendravimas su kuriuo nors iš tėvų kelia grėsmę vaiko sveikatai ar gyvybei). Jei tai neįmanoma, tada šeimoje turėtų atsirasti kitas, svarbią vietą šeimoje užimantis asmuo, su kuriuo vaikui būtų galima palaikyti stabilius ryšius, pavyzdžiui, senelis (jei šeimoje neliko tėčio), močiutė (jei šeimoje neliko mamos), dėdė ar teta. Nuolatiniai vaiko santykiai su išsituokusiais tėvais didina jo darnių santykių tiek šeimoje, tiek su aplinkiniais užmezgimo ir palaikymo ateityje tikimybę.

9. Venkite konfliktų su buvusiu sutuoktiniu

Venkite konfliktų su buvusiu sutuoktiniu, kuriuos matytų vaikai. Pasvarstykite, ar barnis ką nors išsprendžia? Greičiausiai tai tik dar vienas emocingas pokalbis, kurio metu vienas kitam sutuoktiniai išsako ne pačius gražiausius palinkėjimus ir priekaištus. Taigi, ar būtina, kad vaikas (-ai) tai girdėtų? Nekalbėkite vaikui (-ams) ar prie vaiko (-ų), koks blogas yra jo (jos) tėtis arba kokia bloga yra jo (jos) mama. Atvirkščiai, skatinkite vaiką (-us) atvirai bendrauti su tėčiu ar mama. Aišku, lengviau pasakyti nei padaryti. Vis dėlto,  jei taip pavyktų padaryti, apsaugotumėte vaiką (-us), sumažintumėte jo (jų) nerimą, vaikas (-ai) nepatirtų bereikalingo streso. Sutuoktinių nesutarimai neturėtų keisti tėvo–vaiko ar motinos–vaiko santykių. Išsituokę jūs nebe vyras ir žmona, tačiau tėvais liekate visam laikui.

10. Vaikas negali būti jūsų ir buvusio sutuoktinio tarpininku

Vaikas negali būti jūsų ir buvusio sutuoktinio tarpininku ar pasiuntinuku. ♦ Nevelkite vaiko į tarpusavio santykių aiškinimąsi ir ♦ neklausinėkite jo apie tai, kaip dabar gyvena buvęs sutuoktinis. ♦ Neprašykite vaiko perduoti buvusiam sutuoktiniui kokios nors žinutės. ♦ Kalbėtis vienas su kitu (buvę sutuoktiniai) turėtumėte tiesiogiai, be vaiko pagalbos. ♦ Negalima vaiko versti pasirinkti būti kurio nors vieno iš tėvų šalininku.

11. Palaikykite įprastą vaikui dienotvarkę

Įsibėgėjus skyrybų procesui ir po jo palaikykite įprastą vaikui dienotvarkę, nepamirškite kasdieninių darbų, pomėgių ir rutinos. Jei to neįmanoma, kartu apsvarstykite ir nustatykite naują dienotvarkę nuo tam tikros dienos. Pavyzdžiui, nustatoma dienotvarkė ir visi turi jos laikytis. Tarkime, vakarienė kiekvieną dieną 19 val., sudaromas tvarkymosi grafikas, nustatomas laisvalaikio praleidimo laikas ir galimybės (būreliai ar pan.) ir t. t. Skyrybų tema neturėtų užgožti vaiko pasiekimų ar nesėkmių mokykloje, jo santykių su bendraamžiais ir kitos, jo amžiui būdingos, veiklos. Pavyzdžiui, 3–5 m. vaikams nepamirškite skaityti knygelių. Paaugliui būtinos sutartos tam tikros taisyklės, kurių jis privalo laikytis. Jūs turite griežtai prižiūrėti, ar jų paisoma. Galbūt jausitės kalti prieš vaiką, tačiau jokiu būdu nenuolaidžiaukite jam, laikykitės nustatytų taisyklių ir nedarykite išimčių. Tokiu būdu tiek jums, tiek vaikui atsiras stabilumo jausmas didelių pokyčių etape.