emocinė pagalba

 

Skyrybos yra be galo sunkus, emociškai bei fiziškai sekinantis laikotarpis, paliečiantis visus šiame procese dalyvaujančius asmenis. Artimo žmogaus praradimas prilygsta didžiuliam stresui, kuris lengvai iš po kojų išmuša stabilų ir saugų pagrindą, sudrebindamas esamo ir būsimo gyvenimo vaizdą.

Jei šeimoje auga vaikai, skyrybų proceso metu jie atsiduria dėmesio centre, t. y. jie tampa pokalbių, diskusijų ir, labai dažnai, nesutarimų objektu. Akivaizdu, kad vaikai yra silpniausia bei pažeidžiamiausia šeimos grandis. Spaudoje, interneto svetainėse mirgėte mirga patarimų bei siūlymų, ką besiskiriantys tėvai turėtų daryti, ko reikėtų vengti, norint užtikrinti saugų vaiko vystymąsi ir brendimą po skyrybų. Vis dėlto tėvai, priimantys jų ir vaikų gyvenimams didelę reikšmę turinčius sprendimus, lieka antrame plane, nors kartais netgi sulaukia priekaištų, kad nemokėjo ar nenorėjo išsaugoti santuokos dėl vaikų. Šeima, išgyvenanti skyrybų procesą, atsiduria aklavietėje. Pagalba tėvams yra tokia pat reikšminga, kaip ir tėvų skyrybas išgyvenantiems vaikams.

Jei skyrybų sprendimas priimtas ne abipusiu susitarimu, emocinė pagalba reikalinga ne tik paliktam sutuoktiniui, bet ir tam, kuris nusprendė palikti šeimą. Dažnai įvykus ar besitęsiant skyryboms, reikia keisti gyvenamąją vietą, darbovietę, draugus, o tai sutrikdo ne tik emocinę, bet ir fizinę skyrybas išgyvenančiųjų pusiausvyrą. Ne visada pakanka paties žmogaus įdedamų pastangų, norint kuo greičiau sugrįžti į visavertį gyvenimą. Neretai žmogus jaučiasi per daug sukrėstas ir liūdnas, kad galėtų logiškai mąstyti ir sau padėti. Tokiu atveju reikalinga šalia esančių žmonių ar specialistų pagalba.