patarimai

Paauglys, kurio tėvai išsiskyrę, užaugęs sukūrė tinklalapį paaugliams, kurių tėvai skiriasi ar jau išsiskyrė (weebly.com). Jame jis dalijasi savo patirtimi ir patarimais. Žinoma, kiekvienos šeimos istorija – unikali. Svetainės įkūrėjas rašo, jog drąsiai gali teigti – jam jau nėra skausminga kalbėti apie tėvų skyrybas. Be to, jis džiaugiasi, kad gali pasidalyti savo patirtimi, vildamasis, kad kam nors ji bus naudinga. Dalis šios svetainės yra parengta pagal minėtą tinklalapį, gavus jos įkūrėjo sutikimą. 

PASTABA. Šiame puslapyje pateikiami patarimai ir atsakymai gali tau ir netikti, nes kiekvieno situacija yra skirtinga. Jeigu tu nori su kuo nors pasikalbėti,... skambink nemokamu telefonu 116 111. Jeigu nori pasikalbėti su specialistu, kreipkis į mokyklos psichologą.
Taip pat gali parašyti el. laišką adresu 
skyrybos@pagalbavaikams.lt

Informacijos ieškok žemiau spausdamas pasirinktą, tau aktualią, temą "tėvai išsiskyrė", "tėvai skiriasi", "tėvai galbūt skirsis".

Svetainės kūrėjo istorija

„Grįžęs iš mokyklos, mokiausi 10 klasėje, patikrinau paliktas žinutes telefone. Tai, ką išgirdau, mažiausiai tikėjausi – kalbėjo mamos advokatas dėl tėvų skyrybų.

Nors ir buvo galima įžvelgti tam tikrų ženklų, jog tėvai kartais nelabai gerai sutaria, tačiau aš buvau nustebęs. Anksčiau buvo tam tikras laiko tarpas, kai tėvai pykosi, mama grasino tėčiui skyrybomis. Tačiau vėliau jie ir vėl gražiai bendravo, maniau, kad nesutarimai liko praeityje. Galvojau, kad mūsų šeima beveik ideali. Taip manė ir mano draugai.

Tėvai išsiskyrė rugsėjo mėnesį. Kurį laiką teko gyventi taip: vieną dieną tarp dėžių savo namuose, kitą – miegoti ant čiužinio visai svetimuose namuose, važiuoti į mokyklą iš nepažįstamos stotelės.

Mano 17-ąjį gimtadienį šventėme praėjus mėnesiui po skyrybų. Šventė buvo siaubinga. Joje dalyvavo abu tėvai ir artimieji, kurie beveik visi palaikė mamos pusę. Visi stengėsi apsimesti, kad viskas normalu, tačiau taip nebuvo. Kai kurie iš artimųjų net neatėjo vien todėl, kad šventėje dalyvavo ir mano tėtis. Tvyrojo nepakeliama įtampa. Nuo tada šventes švenčiau atskirai su kiekvienu iš tėvų.

Pirmieji metai po tėvų skyrybų man buvo išties kupini įtampos. Po 6 mėnesių atsirado rutina. Negalėjau pakęsti konfliktų ir klasėje, ir per televizijos diskusijos laidas, nors anksčiau tas laidas mėgdavau žiūrėti. Ignoravau savo paties blogą savijautą, nuotaiką, stengiausi rūpintis kitais, užuot pasirūpinęs savimi. Apie tai, kas su manimi vyksta, net nenorėjau galvoti (o tai buvo netikusi mintis). Bandžiau suderinti rūpinimąsi tėvų problemomis ir mokslą. Aš beveik nebepakėliau prisiimtos naštos, jaučiau spaudimą. Be to, svarbu tai, kad aš su niekuo nekalbėjau apie tėvų skyrybas, nes nerimavau, kad į tai piktai sureaguos mano tėvai. Mano laimei, tąkart po ranka pasitaikė žurnalas, kur buvo rašoma apie tėvų skyrybas. Žurnalas man padėjo išlikti blaiviai mąstančiam, padėjo susidoroti su patiriamu stresu, atvėrė akis ir sudėliojo viską į stalčiukus.

Pirmus metus mano gyvenime vyko daug pasikeitimų, gerų ir blogų, su kuriais niekada nebuvau susidūręs anksčiau. Po skyrybų abu mano tėvai netrukus pradėjo susitikinėti su kitais žmonėmis (eiti į pasimatymus), tai mane keistai veikė, kėlė nemažą stresą. Mama stengėsi kuo daugiau laiko praleisti su manimi ir seserimi, pradėjo ruošti šeimos vakarienes. Tai buvo vienas iš nepaprastai gerų pokyčių, įvykusių po skyrybų. Tačiau man buvo sudėtinga atrasti laiko, kurį galėčiau praleisti su tėčiu, nors jis gyveno tik už kelių kilometrų. Gaila, bet kartu su juo praleistas laikas būdavo įtemptas.

Vienintelis dalykas, dėl kurio labai gailiuosi, yra tai, kad aš, išgyvendamas tėvų skyrybas, su niekuo apie tai nekalbėjau. Bijojau tėvų reakcijos, nerimavau, kad manęs niekas neklausys. Be to, nuoširdžiai bijojau kalbėti, maniau, kad neištversiu, jei apie tai garsiai prabilsiu.

Turėjau greičiau atverti sau savo skausmą ir bandyti su juo susidoroti. Tik praėjus dvejiems metams pos skyrybų išdrįsau pradėti kalbėti apie tai, kaip jos mane paveikė ir veikia. Staiga pradėjau nebestabdyti savęs ir kalbėdamas su draugais.

Kiekvienam reikalinga parama, tam tikras pagalbos ratas, kuris negali atsirasti per naktį. Galiausiai aš pradėjau lankytis pas psichologą. Negaliu pasakyti, kad jis daug padėjo, tačiau manau, kad pas jį reikėjo apsilankyti gerokai anksčiau.

Dabar viskas puiku. Tėvai nebesipyksta, aš ir sesuo reguliariai matomės su tėčiu. Tačiau ne čia esmė. Gyvenimas po skyrybų keblus. Na, bet apskritai gyvenimas juk negali būti tobulas. Galiu drąsiai teigti, kad tėvai mane ir seserį tebemyli, nepaisant to, kad vienas kito jie nebemyli.

Taip pat galiu drąsiai pasakyti, ramus išvykstu studijuoti, nes žinau, kad dabar mano šeima laimingesnė ir stabilesnė nei anksčiau. Kažkada maniau, kad skyrybos turės įtakos visam mano tolesniam gyvenimui, tačiau blogiausia jau praėjo, pasitinku ateitį ir ją planuoju.